Mato 8

₁Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios. ₂Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. ₃Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai išnyko. ₄Jėzus pridūrė: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą kaip liudijimą jiems“.

₅Sugrįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas: ₆„Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi“. ₇Jėzus jam tarė: „Einu išgydysiu jį“. ₈Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. ₉Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‘Eik!’ – ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’ – ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’ – ir jis daro“. ₁₀Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! ₁₁Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. ₁₂O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. ₁₃Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.

₁₄Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. ₁₅Jis palietė jos ranką, ir karštis paliovė. Toji atsikėlė ir galėjo jam patarnauti.

₁₆Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius, ₁₇kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai:

₁₈Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą. ₁₉Čia priėjo vienas Rašto aiškintojas ir tarė jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi!“ ₂₀Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.

₂₁Kitas jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. ₂₂Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“.

₂₃Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį. ₂₄Ir štai ežere pakilo tokia smarki audra, kad bangos sėmė valtį. O jis miegojo. ₂₅Mokiniai pripuolę ėmė jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“ ₂₆Jis jiems tarė: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu. ₂₇Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“

₂₈Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gadariečių krašte, jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu. ₂₉Ir štai jiedu ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau?! Atėjai pirma laiko mūsų kankinti?“ ₃₀Truputį toliau ganėsi didelė kaimenė kiaulių. ₃₁Demonai ėmė prašytis: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk kiaulių kaimenėn“. ₃₂Ir jis jiems tarė: „Eikite!“ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa kaimenė metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse. ₃₃Piemenys pabėgo ir pasiekę miestą viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius. ₃₄Tada visas miestas išėjo priešais Jėzų ir vos jį pamatę, prašė pasišalinti iš jų krašto.